home Lietuviškai English
     Pradžia | Apie mus | Veikla | Leidiniai | Rėmėjai | Partneriai | Nuorodos | Paremk mus | Kontaktai | Struktūra




Ar manote, kad mažai ir vidutiniškai radioaktyvių atliekų saugykla prie Ignalinos atominės elektrinės bus pastatyta ir eksploatuojama saugiai?
Saugykla bus pastatyta ir eksploatuojama pagal visus reikalavimus
Saugykla kels grėsmę aplinkai ir bus nesaugi
Man svarbus šitas klausimas, bet aš turiu per mažai informacijos
Man visai nerūpi kur bus statoma radioaktyvių atliekų saugykla Lietuvoje
Neturiu nuomonės
Paieška

Aplankykite

Prenumerata

Atsisakyti prenumeratos

 

Atsinaujinantys energijos šaltiniai

LIETUVOS UPĖMS NAUJI PAVOJAI

                Prieš keletą metų, remiantis dar praeito amžiaus viduryje Maskvoje sukurtais socialistiniais gamtos pertvarkymo planai, Pramonininkų konfederacijos, Hidroprojekto ir Žemės ūkio universiteto Vandens ūkio (buvusio Melioracijos) fakulteto specialistai parengė ir įteikė Vyriausybei „Lietuvos hidroenergetinių išteklių naudojimo schemą“ pagal kurią buvo numatyta pastatyti  170 hidroelektrinių. Tris iš jų, tiksliai pagal dar 1951 metais Maskvoje parengtą projektą buvo planuojama pastatyti ant Nemuno - tai Alytaus, Balbieriškio ir Druskininkų hidroelektrinės. Tai reiškia, kad aukščiau Kauno neliktų nė metro natūralios Nemuno vagos ir po vandeniu atsidurtų tūkstančiai hektarų ypatingos vertės apsauginių miškų, žemės ūkio naudmenų ir saugomų teritorijų, įskaitant didelę Punios šilo bei Dzūkijos nacionalinio parko dalį ir kitą unikalų gamtos bei kultūros paveldą. Be to, buvo numatyta užtvankų kaskadas įrengti ant  absoliučiai visų didesnių ir mažesnių  Nemuno ir Neries intakų visiškai nekreipiant dėmesio į tai, kad nemaža jų  dalis teka per saugomas teritorijas ir pastačius užtvankas bei užtvindžius upių slėnius  būtų sunaikinta daug saugomų gamtos ir kultūros vertybių. Įgyvendinus šią schemą, Lietuvoje nebebūtų likę nei vienos upės su natūralia vaga, nes visi kiti mažesni upeliai dar sovietiniais laikais buvo sunaikinti ir paversti kanalais įgyvendinant  fragmentiniam Lietuvos kraštovaizdžiui nepritaikytus totalinio  Lietuvos žemių sausinimo planus.
       
Bendromis mokslininkų, kultūros veikėjų, visuomenės ir nemažos dalies politikų pastangomis tada pavyko įrodyti, kad lygumų šalyse upių energetinis potencialas išties yra itin menkas, o užtvindomi žemės plotai bei padaroma ekologinė žala didžiulė ir Seimas 2004 metais priėmė LR Vandens įstatymo pataisas draudžiančias statyti užtvankas ant Nemuno ir kitų ekologiniu bei kultūriniu požiūriais vertingų upių. Tačiau dabartiniu metu, pasinaudojant ekonominiu sunkmečiu ir artėjančiu Ignalinos AE uždarymu hidroenergetikos šalininkai vieningai šturmuoja valstybines institucijas reikalaudami panaikinti draudimus tvenkti Nemuną, Nerį ir kitas Lietuvos upes ir aplinkosaugos institucijos tiesiog nebepajėgios atlaikyti šį spaudimą.

        Didelį nerimą kelia ir keista kai kurių Energetikos ministerijos pareigūnų, kurie nė nebando įsiklausyti į mokslininkų ar aplinkos apsaugos specialistų pateikiamus argumentus ir akivaizdžiai atstovauja ne valstybės, o privataus verslo interesams, pozicija. Nors buvo daug kartų aiškinta, kad lygumų šalyse užtvankos sukelia ne vien žuvų migracijos problemas, kurios iš tiesų yra didžiulės ir hidroelektrinių statyba sąlygoja drastišką vertingiausių žuvų nykimą. Nors buvo pateikti nenuginčijami argumentai, kad lygumų kraštuose užtvankų sąlygojamos ekologinės problemos yra daug kartų didesnės nei kalnuotose vietovėse, nes čia tenka paskandinti didelius vertingiausių apsauginių miškų, daugiamečių pievų bei ganyklų plotus ir taip be materialinės žalos yra padaroma didžiulė žala itin išraiškingam upių slėnių kraštovaizdžiui, biologinei įvairovei, sunaikinamos retų augalų ir gyvūnų rūšių buveinės, sukeliama aktyvi krantų erozija, pažeidžiamas saugomų teritorijų režimas bei sukeliama daug socialinių problemų.

         Nors buvo bandyta net apeliuoti į patriotinius jausmus ir priminti, kad upės ir jų slėniai yra išskirtinio estetinio grožio kultūrinis paveldas, apdainuotas mūsų liaudies ir poetų dainose, apipintas legendomis ir protėvių pasakojimais. Buvo priminta, kad vykdant beatodairišką melioraciją ir statant užtvankas jau yra sunaikinta (paversta kanalais arba užtvindyta) virš  85 procentų natūralaus Lietuvos hidrografinio tinklo, tai yra upių ir upelių vagų bei jų slėnių ir kiekviena dar išlikusi natūrali upės vaga ar jos ruožas turi išskirtinę ekologinę ir kultūrinę vertę ir yra neįkainojamas gamtinis bei kultūrinis paveldas. Tačiau ne tik hidroenergetikos verslo atstovams, bet ir Energetikos ministerijos Atsinaujinančių energijos išteklių skyriaus vadovui G.Jakimavičiui visi šie argumentai nieko nereiškia. Vis tiek jiems Lietuvos upių pagrindinė paskirtis - gaminti elektros energiją ir jei Lietuvos įstatymai ar kiti normatyviniai dokumentai tam trukdo – juos būtina keisti.

          Dar spalio pradžioje Energetikos ministerija informavo, kad jau patvirtintos atsinaujinančių išteklių plėtros ir skatinimo gairės ir jose, neatsižvelgiant į jokius mokslininkų pateiktus argumentus, kaip vienas pagrindinių tikslų nurodomi planai padvigubinti mažosiose hidroelektrinėse pagaminamos elektros kiekį, pridedant paaiškinimą, kad tai yra pigiausias ir efektyviausias energijos šaltinis!  Čia būtina paaiškinti, kad dabartiniu metu veikiančios 80 mažųjų hidroelektrinių pagamina viso labo pusę procento Lietuvoje sunaudojamos elektros, tad padvigubinus šį kiekį, papildomai būtų gauta dar pusė procento. Akivaizdumo dėlei galima pridėti, kad tiek elektros sunaudoja viena toli gražu ne pati didžiausia Lietuvos įmonė, o tokios įmonės kaip „Achema“ poreikiams patenkinti reikia dešimt kartų daugiau elektros. Nors tam, kad mažosios hidroelektrinės pagamintų tokį varganą elektros kiekį reiktų užtvindyti apie 50 kvadratinių kilometrų išskirtine  biologine įvairove pasižyminčių žaliųjų plotų - miškų, pievų bei ganyklų, Energetikos ministerijos valdininkams  - tai efektyviausia “žalioji” energija. Didesnio pasityčiojimo iš „žaliosios energijos“ sąvokos ir norėdamas nesugalvosi.

          Nors įvairiuose pasitarimuose ir dokumentuose daug kartų buvo išaiškinta, kad yra daug ekologiniu požiūriu palankesnių bei ekonominiu požiūriu efektyvesnių alternatyvių energijos šaltinių. Nors buvo pateikti detalūs skaičiavimai, įrodantys, kad norint pagaminti tokį patį kaip viena šiuolaikiška 2,5 MW galingumo vėjo jėgainė kiekį elektros energijos, reiktų pastatyti septynias vidutinio dydžio mažąsias hidroelektrines ir paskandinti virš 400 ha, o pastačius šiuolaikišką vėjo jėgainę jūroje galima išgelbėti nuo užtvindymo beveik 1000 ha (10 kvadratinių kilometrų!) ekologiniu požiūriu itin vertingų žaliųjų plotų. Nors išaiškinta, kad lyginant hidroelektrinių ir biomasės deginimo efektyvumą gaunasi, jog apželdindami tokį pat plotą apleistų žemių trumpos rotacijos energetinėmis plantacijomis iš vieno ha gausime 2-3 kartus daugiau energijos nei užtvindydami hidroenergetikos poreikiams itin vertingą gamtos ir kultūros paveldą. Nors primygtinai daug kartų nurodyta, kad yra ir biomasės rezervų, kai nereikia nieko papildomai nei sodinti nei prižiūrėti, ir kad tokį pat kaip iš 80 mažųjų hidroelektrinių energijos kiekį galima gauti sudeginant nepilną procentą Lietuvos ūkiuose susidarančių šiaudų.  Vis tiek rezultatas tas pats - tai yra jokio rezultato.

             Vis tiek nežiūrint į tai, kad ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingų upių sąrašo sudarymas ir jo periodiškas tikslinimas yra Aplinkos ir Kultūros ministerijų prerogatyva, iš energetikos viceministro p. H.Bernatavičius pasirašyto rašto matyti, kad Energetikos ministerija dar liepos mėnesį savarankiškai inicijavo darbo grupę, kuri koreguos šį sąrašą atsižvelgdama į hidroenergetikos verslo poreikius. Be to, Viceministro  nuomone reiktų ne tik statyti naujas hidroelektrines bei  atstatyti tarpukaryje veikusias hidroelektrines, bet planuojama atstatyti ir buvusių malūnų, lentpjūvių užtvankas, jas pritaikant elektros gamybai ir taip, atseit, išsaugant technikos paveldo objektus.

        Kalbant apie užtvankų atstatymą, būtina atkreipti dėmesį į du labai svarbius aspektus. Visų pirma, svarbu žinoti, kad dauguma to meto užtvankų buvo žemos, medinės ir sezoninio pobūdžio. Rudenį jos buvo išardomos arba jas išgriaudavo pavasario potvyniai, todėl upių ekosistemos mažai nukentėdavo, o žuvys galėdavo laisvai migruoti ir pasiekti savo nerštavietes. Antra, labai svarbu žinoti kaip hidroenergetikai supranta užtvankos atstatymą. Faktiškai tai reiškia, kad vietoje medienos ar kitų vietinių medžiagų bus naudojamas betonas, kad vietoje 2-3 metrų būtinai bus pastatyta bent 5-6 metrų aukščio užtvanka ir vietoje kelių  hektarų bus užtvindyta kelios dešimtys hektarų žemės. Ir tai bus traktuojama kaip technikos paveldo objekto išsaugojimas.

        Ir galima nenuilstant aiškinti, kad hidroturbina pagal savo inžinerinės minties lygį yra garo mašinos amžininkė ir civilizuotose šalyse hidroelektrinių statybos bumas, prasidėjęs praeito amžiaus trečiame dešimtmetyje, visuomenei pradėjus suvokti užtvankų daromą žalą gamtai bei suaktyvėjus visuomeniniams judėjimams, pasibaigė jau septintajame dešimtmetyje. Galima priminti ES Bendrosios vandens politikos direktyvos pagrindines nuostatas, leidžiančias keisti vandens telkinių fizines charakteristikas, tuo pačiu ir statyti užtvankas, tik tais atvejais, kai tokių pakeitimų priežastys yra labai svarbios visuomenės interesams ir kai nėra kitų aplinkosauginiu požiūriu palankesnių ir techniškai įmanomų alternatyvų pasiekti tai pačiai naudai, kurią atneštų vandens telkinio fizinių charakteristikų pakeitimai. Galima dar kartą priminti, kad tokių daug efektyvesnių ir daug mažesnį poveikį aplinkai darančių alternatyvų (vėjo, biomasės energija ir pan.) yra pakankamai ir pateikti oficialius statistinius duomenis, akivaizdžiai rodančius kad, atsižvelgiant į aplinkosauginius apribojimus ir šios direktyvos reikalavimus, pastaraisiais metais Europos Sąjungoje hidroenergetikos plėtra praktiškai iš viso nebevyksta, o kai kuriose šalyse (Vokietija, Prancūzija, Anglija) jos palaipsniui stabdomos ir demontuojamos.

        Galima, galų gale, dar ir dar kartą priminti Energetikos instituto ir Kauno technologijos universiteto specialistų atliktus skaičiavimus, rodančius, kad atsižvelgiant į visus dabartiniu metu galiojančius aplinkosauginius apribojimus, Lietuvoje galima papildomai įrengti 25 - 27 MW galios mažųjų hidroelektrinių, o ant jau esamų užtvankų galima įrengti dar 12-15 MW bendros galios hidroturbinų, tai yra bendroje sumoje dvigubai tiek, kiek jų veikia dabartiniu metu. Vis tiek, nežiūrint į nieką Energetikos ministerija jau rengia Vandens įstatymo pataisas, kurios turėtų pašalinti bet kokius apribojimus hidroenergetikos plėtrai ir tuo pačiu gamtos bei kultūros paveldo naikinimui.

         Ir tada jau neišvengiamai iškyla klausimas, kodėl gi nežiūrint visų šių argumentų niekaip nepavyksta sustabdyti vis labiau įsibėgėjančio hidroenergetikos šalininkų traukinio. Tiesą sakant, toli ar labai giliai priežasčių ieškoti nereikia. Pradėsime nuo ilgalaikių pajamų, kurias garantuoja tokios tegul ir nelabai energetiškai efektyvios lygumų šalių hidroelektrinės. Priminsime, kad vidutinis Lietuvoje veikiančių mažųjų hidroelektrinių galingumas – 250 kW ir ji per metus pagamina apie 810.000 kilovatvalandžių elektros. Pagal dabar galiojančias elektros energijos supirkimo iš mažųjų hidroelektrinių kainas (20 cnt.už kilovatvalandę), kurias nuo naujų metų planuojama dar padidinti (iki 26 cnt. už kWh), vidutinė mažoji hidroelektrinė jau dabar garantuoja 160 tūkstančių litų  per metus pajamas, o po naujų metų jos sieks 200 tūkstančių. Turint omenyje, kad Energetikos ministerijos planuose numatyta padvigubinti iš mažųjų hidroelektrinių gaunamą elektros kiekį, tam reiktų pastatyti dar 80 tokių elektrinių, ir tada jau gauname 16 milijonų litų metinių pajamų.  Na, o jei turėsime omenyje, kad tokios elektrinės bus eksploatuojamos mažiausiai 30 metų, gauname, kad bendra šio inirtingai stumiamo „projekto“ vertė - apie 500 milijonų litų. Tegul nemaža dalis tos sumos bus sunaudota hidroelektrinių statybai ir priežiūrai, vis tiek pelnas lieka įspūdingas.

       Be to, dėl netobulų Lietuvos įstatymų hidroenergetika reikalingų finansinių investicijų požiūriu turi didelį pranašumą prieš kitas atsinaujinančios energetikos rūšis. Norint užveisti energetines plantacijas arba pastatyti vėjo jėgainių parką būtina žemę išsipirkti arba ją išsinuomoti, tuo tarpu pastačius HE užtvanką, už patvindytą, o tai reiškia sunaikintą valstybinę žemę nereikia mokėti nieko. Tuo ir galima paaiškinti, kodėl hidroenergetikai nenori statyti elektrinių ten, kur tam netrukdo jokie aplinkosauginiai apribojimai, bet tektų patvindyti nemažai privačios žemės, o būtinai nori įsiveržti į saugomas ir kitas valstybines teritorijas, nes ten būtų patvenkiama vien valstybinė, tai yra visų mūsų  žemė, kuri jiems nieko nekainuoja.

         Taigi, turime labai keistą situaciją – už hidroelektrinėse pagamintą elektrą Lietuvos piliečiai moka du kartus ir labai brangiai. Pirmą kartą užmokame natūra - poilsiui bei rekreacijai labai tinkamais ir ypatinga gamtine ir kultūrine verte bei išskirtiniu grožiu pasižyminčiais upių slėniais, retų augalų ir gyvūnų  rūšių buveinių sunaikinimu bei vertingų žuvų išnykimu. O po to Valstybė iš mokesčių mokėtojų pinigų 2-3 kartus brangiau nei įprastai moka už hidroelektrinėse pagamintą elektrą. Žodžiu, jei žiūrėsime ne iš valstybės, o iš verslininkų pozicijų, tai su nuomone, kad  hidroenergetika yra pigiausias ir efektyviausias energijos šaltinis, be jokios abejonės teks sutikti. O kalbant apie perdėtą kai kurių Energetikos ministerijos valdininkų rūpestį privačiu verslu, kaip čia neprisiminsi kažkada prof. V.Landsbergio paleistos į pasaulį lakios frazės – o kas galėtų paneigti....

        Nors pastaruoju metu, planuojant hidroenergetikos plėtrą Lietuvoje, daugiausia kalbama apie mažąsias hidroelektrines, tačiau nėra jokios abejonės, kad pagrindiniu taikiniu ir toliau išlieka Nemunas ir  Neris. Jau kiek anksčiau tos pačios jungtinės pajėgos, kurios rengė minėtą „Lietuvos hidroenergetinių išteklių naudojimo schemą“, ją dar gerokai „patobulino“ ir dabar ant Neries jau siūloma statyti nebe vieną hidroelektrinę , o visą septynių hidroelektrinių kaskadą. „Patobulinti“ ir hidroelektrinių kaskadų statybos ant Nemuno planai. Jei ankstesnėje schemoje hidroelektrinių statybos žemiau Kauno (Jurbarko HE) dėl itin didelių užliejamų plotų buvo atsisakyta, tai dabartiniu metu žemiau Kauno HE siūloma pastatyti net penkias nedidelio aukščio užtvankas, tai yra iš viso be Kauno HE ant Nemuno siūloma pastatyti dar aštuonias užtvankas.   Įgyvendinus visus šiuos gamtos pertvarkymus, Nemunas ir Neris bei jų intakai būtų paversti technologinių tvenkinių sistemomis ir taip būtų sunaikintos beveik visos dar likusios natūralios Lietuvos upės.

      Itin neramu, kad prie šių pajėgų neseniai prisijungė ir MA Vandens problemų tarybos mokslininkai, paskelbdami specialią rezoliuciją, kurioje raginama panaikinti Vandens įstatymo pataisas, draudžiančias statyti hidroelektrines ant Nemuno ir Neries ir siūloma Neries ir Nemuno vagas užtvankų kaskadomis pertvarkyti taip, kad jos tiktų didžiagabaričių ir sunkiasvorių krovinių gabenimui, o užtvankas kartu pritaikyti ir hidroenergetikų poreikiams. Keliose šios rezoliucijos vietose reiškiamas didžiulis susirūpinimas privačiomis investicijomis, ir galimybėmis laivais gabenti krovinius iš Jonavos (kaip galima nesunkiai nuspėti -  Achemos trąšas) į Klaipėdos uostą, bet nėra net mažiausios užuominos apie ekologines siūlomų veiksmų pasekmes ir apie tai, kad  patvenkus Nemuną, Neris ir jos intakai liko vieninteliu lašišinių ir kitų vertingų žuvų migracijos į nerštavietes keliu, kurį išsaugoti Lietuva įsipareigojusi pagal Seimo ratifikuotas tarptautines sutartis. Tai rodo, kad oligarchinio valdymo metastazės jau yra pasiekusios labai pavojingas ribas.

         Na, o dar neramiau pasidarė, kai neseniai Ventos regioniniame parke vykusiame seminare atsinaujinančių išteklių klausimais, Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas, ilgai agitavęs aplinkosaugininkus ne stabdyti, o kurti, tai yra statyti užtvankas, ir pamatęs, kad  nuo tokių jo postringavimų daugelis grėbėsi už galvos, su didžiuliu patosu sušuko – taip, taip ponai, juk vanduo tai gyvybė! Suprask, kuo daugiau užtvankų tuo daugiau gyvybės!? O, kai kolegos pranešė, kad neseniai Vilniuje vykusiame tarptautiniame seminare atsinaujinančių energijos išteklių klausimais, p. J.Šimėnas jau viešai dalijo pažadus, kad prieš penkis metus priimtos Vandens įstatymo pataisos, gerokai apribojusios užtvankų statybas, bus panaikintos, tapo aišku, kad dabar reikalai kur kas rimtesni nei prieš penkis metus ir kad  norint išgelbėti Lietuvos upes prireiks kur kas didesnių nei tada visuomenės ir visų pirma nevalstybinių organizacijų pastangų.
 
                                                                                 Prof. Romualdas Juknys
                                                                                 VDU Aplinkotyros katedros vedjas

© Atgaja, 2004 • Office: Drobės g. 62, LT-45188, KAUNAS, Lithuania • Mailing: ACP P.O.Box 156, Kaunas 44002 Lithuania.
Phone: (+370 37) 425566 • Fax: (+370 37) 425207